Pirmasis sustojimas bene įdomiausiame vidurio Lietuvos mieste Kėdainiuose. Kėdainių senamiestis – valstybės saugomas urbanistikos paminklas, vienas iš septynių išlikusių senamiesčių Lietuvoje. Racionaliai planuojamas miestas buvo nuo XVI a. pabaigos didikų Kiškų ir Radvilų. Čia atrasite senąjį gatvių tinklą, architektūros formų įvairovę: gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų turinčių pastatų. Ekskursijos metu susipažinsite su vertingiausiais ir įdomiausiais senamiesčio objektais.
Apie 290 metų miestas priklausė garsiajai Lietuvos didikų Radvilų giminei. Valdant Radviloms Kėdainiai buvo kultūrinis ir religinis protestantizmo centras (veikė kelios bažnyčios, gimnazija, spaustuvė). Jaukiame Kėdainių senamiestyje gausu šios kilmingos šeimos istorinių ženklų. Įdomus ir žydų kultūrinis paveldas. Žydai apsigyveno Kėdainiuose XVII a. jie buvo globojami miesto savininkų, nebuvo pavaldūs miesto jurisdikcijai. Tarpukariu žydai buvo 150 smulkių įmonių ir krautuvių savininkai, valdė banką, turėjo mokyklas, senelių ir našlaičių prieglaudas, savanorių gaisrininkų ir futbolo komandas. XIX a. pab. žydai sudarė daugiau kaip 60 proc. visų gyventojų. Čia išliko trys buvusios žydų sinagogos, palapinių šventės Sukot namelis, kitų žydams priklausiusių pastatų.
Atėjus pietų metui, siūlome dalyvauti degustacinėje *programoje „Mūsų istorija“. Stalui bus pateikti penkių rūšių naminiai virtinukai su skirtingais įdarais ir padažais; papasakotos jų gaminimo tradicijos, aptarta, kuriam Lietuvos regionui būdingi vieni ar kiti skoniai. Kavinės parduotuvėje galėsite įsigyti Lietuvos amatininkų rankomis sukurtų dirbinių, pagamintų maisto produktų bei gėrimų.
Apžiūrėsime senąjį Ramygalos malūną, kuris mena šimtmetį. Dažniausia visiems senas malūnas asocijuojasi su vėju arba vandeniu, akys ieško upės ar sparnų. Nieko tokio nėra. Pamatysime trijų aukštų mūrinį pastatą centrinėje Ramygalos gatvėje. Jis visiškai neišvaizdus ir nefotogeniškas. Bet... Pakaks įvažiuoti į malūno kiemą, pasitiks šeimininkė ir suprasit, kad sustoti buvo verta. Malūnas pastatytas 1929 metais, jame sumontuota švediška įranga. Tuo metu tai buvo labai modernus, elektra varomas malūnas. Tikriausiai 1929 metais į jį žmonės vyko pažiūrėti, kaip į modernumo pavyzdį, dabar - kaip į nuostabą keliantį technikos stebuklą - mechanizmus, kurie puikiai veikia beveik 100 metų, mala grūdus ir padaro 4 rūšių miltus, 4 rūšių manų kruopas. Dalyvaujame edukacinėje - dekustacinėje *programoje „Grūdo virsmas“. Malūnininkas gali valandų valandas pasakoti apie procesą, o kad nebūtų vien žodžiai, įjungia malūną, suberia porą maišų grūdų ir eina nuo įrenginio prie įrenginio - nuo antro aukšto pradeda, lipam mediniais laiptais į trečią, vėl leidžiamės į antrą, dar kartą į trečią, kol pamatome miltus. Taip mes pakartosime grūdo kelią per įrenginius. Dabar sėdame prie stalo ir ragaujame čia pat, malūne, keptą duonelę, pyragą, blynelius, vaišinamės arbata.

Lankomės naujai atgimusiame  Bistrampolio dvare*. Tai vienas reikšmingiausių dvarų Šiaurės Lietuvoje, egzistavęs jau nuo XV amžiaus pabaigos. Nuo XVII a. pabaigos iki 1940 m. dvaras priklausė Bistramų giminei. 1940-2002 m. Bistramo dvarvietės nykimo metai, tačiau dvaras prisikėlė.... Šiandien svarbus Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektas, kaip prieš 160 metų! Dvaro ansamblis atviras visiems - jaukus viešbutis (dvaro centriniuose rūmuose (12 kambarių), vežiminės viešbutyje (18 kambarių), restoranas, puošnios rūmų menės, pritaikytos konferencijų organizavimui. Parke - tvenkiniai, unikali koplyčia, kurioje įrengtas knygnešystės muziejus. Čia galima apžiūrėti pasaulinio garso dailininko, profesoriaus Antano Kmieliausko knygnešystės motyvais nutapytą freską. Pagrindinis koplyčios akcentas - autentiškas kryžius, kurį apsikabinęs 1918 m. mirė garsiausias Lietuvos knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis. Dvaro žirgyne yra įrengta moderni 400 vietų koncertų – konferencijų salė, kurioje kiekvieną vasarą vyksta jau tradiciniu tapęs Bistrampolio klasikinės muzikos festivalis. Trumpa kavos pertraukėlė tikriems kavos mėgėjams – Bistrampolio dvaro restorane verdama ypatingo skonio kava!

Atvykstame į Joniškėlį – miestą, vadinamą mažuoju  Šiaurės Lietuvos perlu. Ar girdėjote apie dvarininkus Karpius, kurie čia įsikūrė 1723 metais? Sakoma, kad be Karpių nebūtų ir Joniškėlio. Šiandien leisimės į mistišką, baugią ir kiek net šiurpoką naktinę *ekskursiją, kurios metu atgims teatrališkai pasakojamos, su legendom persipynusios Karpių dvaro istorijos.
Ant tamsoje paskendusių Joniškėlio dvaro rūmų laiptų pasirodo gobtuvu prisidengęs ir „liktarna“ pasišviesdamas naktinio žygio vadovas Viktoras. Paprašo išjungti telefonus, nefotografuoti, vaikščioti tyliai, nekalbėti – net nekvėpuoti. Ir taip laiko ratas atsukamas šimtmečius atgal. Leidžiamės į senųjų dvaro rūmų rūsius. Nuo sienų žvelgia dvarininkų Karpių atvaizdai, o Viktoras jausmingai pasakoja laimingos ir nelaimingos meilės istorijas. Išlikę keliolika Joniškėlio dvaro pastatų – pagrindiniai rūmai, oficina, svirnas, tvartai, rūkykla, kalvė, kumetynai, arklidės, ratinė, arklininko ir sodininko namai, kluonas…Bene kiekvienas pastatas apgaubtas šiupia istorija arba mistine legenda.
Leidžiamės į Joniškėlio parko gilumą, kur slapta susitikinėdavo įsimylėjėliai. Parkas didelis. Čia galima suskaičiuoti apie 120 skirtingų rūšių medžių. Beje, Joniškėlio parkas – Lietuvos gražiausių parkų dešimtuke. Ekskursijos vadovas parodo, kaip prie dviejų medžių pririštas rykštėmis buvo plakamas dvaro darbininkas. Išsirenkam po savo medį, nugara prisiglaudžiam prie kamieno, užsimerkiam ir mirtingoje tyloje klausomės kraupių istorijų apie kūdikių krauju palaistytą žemę, brolžudystę, prakeiksmą... Taip klajodami po parką, dvare – nuo vieno pastato prie kito – sukarsite bene keturis kilometrus. Taigi ir smagiai pajudėsite, ir pajusite laiko bėgsmą; tai, kas iš tiesų išlieka, kuo iki šiol naudojamės, gėrimės, grožimės. Ką sunaikinome ir ką bandome atkurti.
Vykstame namų link.