Atskrendate į tarptautinį Hanedos oro uostą. Jus pasitiks vietinis gidas. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, vykstate į ekskursiją „Naktinis Tokijas“. Pirmoji pažintis su Japonijos sostine ir vienu didžiausių pasaulio miestų, kuriame gyvena daugiau nei 12 milijonų gyventojų. Manoma, kad miestas buvo įkurtas XV a. vid. ir pavadintas Edo. Tik 1869 m. iš Kioto į Edo perkėlus Japonijos imperatoriaus rezidenciją, Edo miestas pervadintas Tokijumi. Tokijo miestas padalintas į 23 Tokijo seniūnijas, Tama sritį, kurioje įsikūrę miestai ir mažesnės gyvenvietės, bei salas (Idzu ir Ogasavaros). Vakarienė vietiniame restorane. Vykstate į viešbutį. Nakvynė.

Aplankote Imperatorių rūmų parką. Tai milžiniška teritorija pačiame Tokijo centre, privertusi visas traukinių ir metro linijas sukti papildomus lankus, kad imperatoriška teritorija liktų nepaliesta. Japonų imperatoriaus rezidencija įsikūrusi buvusioje Edo šoguno (liet. karo vadas) pilyje. Savo klestėjimo metais tai buvo didžiausia pilis visame pasaulyje. Šiandien iš praeities didybės nedaug telikę, bet po Tokijo dangoraižių tankumyno nusikelti į istorijos ir imperinės valdžios aplinką - įspūdinga. Didžiulį parką, kuriame įsikūrusi imperatoriaus rezidencija, nuo išorinio pasaulio skiria masyvi siena ir gynybiniai grioviai. 
Vykstate į senąją miesto sritį – Asakusą. Taito seniūnijoje esantis rajonas yra vienas vaizdingiausių Tokijuje. Čia, kaip niekur kitur, galima išvysti istorinę miesto pusę (vaizdai, garsai ir kvapai), pasivažinėti tradicine rikša. Gyvenimas Asakusoje vis dar labai gyvybingas bei išraiškingas. Bene populiariausia vieta Asakusos rajone yra Sensodži šventykla – kitaip vadinama Asakusos Kannon šventykla, skirta gailestingumo ir užjautos dievybei Guanjin. 
Legenda byloja, jog 628 m. du broliai Sumida upėje sužvejojo Guanjin statulėlę. Broliai bandė ją įmesti atgal į upę, bet statula vis atsirasdavo toje pačioje vietoje, todėl Sensodži šventykla buvo pastatyta šalia Kannon deivės. Šventyklos statybos užbaigtos 645 m. ir tai yra seniausia šventykla Tokijuje. Norint patekti į šventyklą, pirmiausiai reikia praeiti Kaminarimon („žaibo vartus“) - ne tik Asakusos, bet viso Tokijo simbolį. Šalimais 200 metrų ilgio Nakamise gatvelė, nusėta paduotuvėlėmis, kuriose rasite tipiškų japoniško stiliaus suvenyrų, tokių kaip yukata (kimono), vėduoklių, įvairių tradicinių užkandžių ir kt. Šios prekybinės gatvelės istorija yra kelių šimtmečių senumo. Asakusos rajone galite išvysti ir geišas – tai tradicinės japonų artistės, palydovės. Kannonura gatvė yra viena iš nedaugelio vietų Tokijuje, kur galima išvysti šias nuo seno gerbiamas moteris. 
Vykstate į lankomiausią religinę vietą Japonijoje - šintoistų šventyklą Meiji Jingu, pastatytą imperatoriui Meidži ir jo žmonai. Nors imperatorių pora yra palaidota Kiote, bet po jų mirties buvo sutarta, kad ši šventovė bus pastatyta pailsėti jų sieloms. Tai padėka Dižiajam imperatoriui, išlaikiusiam japonų dvasią ir atvėrusiam Japonijos sienas pasauliui. Valdovui, pramonės ir plėtros rėmėjui, sukūrusiam šių dienų Japoniją. 
Šventykla pastatyta 1920 m., Antrojo pasaulinio karo metais sugriauta. Pastatų rekonstrukcijos ėmesi ne tik sostinės gyventojai, bet ir daugybė japonų, išsibarsčiusių po užsienio šalis. Atstatyta 1958 m. Aplink šventovę miestelėnų rankomis pasodintas didžiulis parkas (kad imperatoriaus siela galėtų gyventi. 10 000 medžių). Dabar parke daugiau kaip 170 000 medžių ir šią vietą jau sunku atskirti nuo natūralaus miško. Į šventąją žemę žengiame pro įspūdingus 12 m aukščio Torri vartus, suręstus iš tūkstančių metų senumo kedrų. Priešais vartus, laikydamiesi tradicijų, turėtumėte nusilenkti. Japonai įvertins, jei pagerbsite vietinį etiketą ir taisykles; ir atsakys tuo pačiu. Vidinė teritorija, apimanti šventovių pastatus, Lobių muziejų, taip pat aplinkinius sodus ir miškus, užima 700 000m² kvadratinių metrų ir yra vadinama Naien. Medžiais apsuptas šventyklos pastatas yra unikalios japonų šventyklų Naharedzukuri stiliaus architektūros pavyzdys. Šventykloje lankytojai gali palikti aukas, įsigyti įvairių amuletų arba užrašyti savo norą ant ema (medinės lentelės). Paslaptingo šintoistinio būrimo būdu šventykloje galima sužinoti ir netgi ištaisyti savo likimą.
Dalyvaujate arbatos gėrimo ceremonijoje. Jau kelis šimtmečius japonai puoselėja arbatos gėrimo ceremoniją. Pagrindiniai jos principai yra tyla, švara, ramybė ir pagarba. Šių principų pagrindu atliekamas visas ritualas. Aštuntajame šimtmetyje japonai arbatos ceremoniją pavertė filosofija. Mokslininkas Lu Vuchas yra pasakęs: „Pirmasis puodelis tik suvilgo mano lūpas ir gerklę, antrasis pašalina vienišumą, trečiasis žada ramybę, ketvirtasis pro odą išvaro visą gyvenimo blogį, penktasis 
skverbiasi į mano jausmus, šeštasis nuteikia svajonei, septintasis… Gaila, bet daugiau nepajėgiu išgerti…” Arbatos gėrimo ceremonija yra estetizuotas pasaulis, minimalizmo, asketizmo idėja, teigianti, kad žmogui reikia labai nedaug. Čia svarbi kiekviena smulkmena. Ypatingas dėmesys skiriamas švarai (namelio, arbatos indų, net svečių ir šeimininko drabužių), svarbu net garsai už lango, užverdančio vandens garsas, lietaus šnarėjimas lauke. Šis ritualas padeda siekti vidinės harmonijos ir apsivalymo. Važiuosite į Ginzą – prestižinėmis parduotuvėmis garsėjantį prospektą. Nors šiandien daugelis kitų rajonų konkuruoja su Ginza dėl geriausios apsipirkimo vietos statuso, ši nuo senų laikų dominuoja ir yra lyginama su Niujorko 5-ąja aveniu. Jei ir neketinate išlaidauti, tai puiki vieta paspoksoti į gražias vitrinas ar užsukti į vieną kitą galeriją, kurių čia taip pat gausu. O vakarėjančioje Ginzoje galite pamatyti elegantiškų moterų, vilkinčių kimono. Japoniją ir šiuolaikinį jos intelektą sostinėje pradėsite šifruoti nuo labiausiai iš viso dangoraižių miško išsiskiriančių pastatų. Iš arti apžiūrėsite Tokijo savivaldybės biuro pastatą ir jo observatoriją. Vykstate į Šinagavą - vieną iš 23 Tokijo seniūnijų, dažnai vadinamą Šinagavos miestu. Čia gyvena apie 345,5 tūkst. gyventojų, įsikūrusios 9 ambasados. Laisvas laikas vakarienei. Grįžtate į viešbutį. Nakvynė.

Pusryčiai. Visos dienos ekskursija į Niko - stulbinančio grožio šventyklų kompleksą, spindintį nebūdingu japonų architektūrai turtingumu (saugomas UNESCO). Niko miestas įsikūręs kalnuotoje vietovėje netoli Tokijo. Pradėjo kurtis po to, kai 766 metais  budistų vienuolis Shodo Shonin šiose vietose įkūrė Rinnoji šventyklą. 1617 m. buvo pastatyta Tošiogu šintoistinė šventykla kartu su mauzoliejumi šiogūnui Tokugava Iejasu. Miestas iki šiol garsėja išlikusiais senoviniais pastatais. Aplankote žymiausias šventyklas. Keltuvu pakylate į kalną pasigrožėti Kegon‘o kriokliais. Rudenį gražiausia vieta parke - Chuzenji ežeras, prie kurio vingiuoja kalnų kelias Iroha-zaka. Taip pat parke galima pamatyti šventyklų kompleksus, tarpeklius ir krioklius. Beje, neseniai Nikko pateko į geriausių turistinių planetos vietų dešimtuką pagal sąrašą, sudarytą žurnalo „National Geographic Traveller“. Japonijoje esti patarlė: „Nesakyk kekko („nuostabu“), kol nepamatei Nikko“. Pietūs vietiniame restorane. 
Tošiogu šventykla (saugoma UNESCO) – paskutinė Tokugavos Iejasu (Tokugavos šiogūnų dinastijos pradininkas Japonijoje) poilsio vieta. Šventyklą liepė pastatyti jo anūkas Iemitsu pirmoje XVII-ojo a. pusėje. Šalia gana paprasto mauzoliejaus turėjo atsirasti „kažkas dieviško“. Buvo pasitelktas nepaprastas išradingumas ir kruopštus dėmesys detalėms. Šventovės kompleksą sudaro daugiau nei dešimt pastatų, įkurtų miško apsuptyje. Pastatus puošia daugybė medžio drožinių ir aukso lapų. Japonijoje, kur tradiciškai šventyklų architektūrai būdingas paprastumas, toks puošybos būdas yra gan neįprastas. Manoma, kad šis statinių kompleksas, išaugęs iš vieno mauzoliejaus,  kainavo apie dabartinių 40 milijardų jenų ekvivalentą ir jį statė daugiau nei 400 000 dailidžių.
Atkreipkite dėmesį į ryškią penkių aukštų pagoda, kuri stovi priešais pagrindinius įėjimo vartus. Penki aukštai atspindi egzistencijos elementus didėjančia tvarka: žemė, vanduo, ugnis, vėjas ir tuštuma. Galitma praleisti valandų valandas fotografuojant visus sudėtingus raižinius, puošiančius šventyklą, tačiau trys yra ypač garsūs: Nemuri-neko, arba mieganti katė, buvo išraižyta su dviem skraidančiais žvirbliais už nugaros. Šie skirtingi gyvūnai simbolizavo naujai suvienytos Japonijos taikią ateitį. Vienas keistesnių, tačiau įsimenamiausių Niko Tošiogu šventovės drožinių yra Sozo-no-zo arba įsivaizduotas dramblys. Jį išdrožė menininkas, kuris niekados nematė dramblio. Garsiausias šventovės raižinys - trys išmintingosios beždžionės. Pirmoji „nemato blogio“, kita „nekalba jokio blogio“, o paskutinė „negirdi jokio blogio“. Taip mums perduodami egzistencijos pagrindai, kaip išvegti blogio - jo nematant, negirdint ir nesakant. Toliau stūkso garsūs Jomeimono vartai. Tai, ko gero, pats puošniausias Japonijos statinys, išsiskiriantis savo grandioziškumu, sudėtingomis dekoracijomis bei architektūrinėmis ypatybėmis. Įspūdinga ir Hondžido salė, kurioje ant lubų nutapytas „Verkiantis drakonas“. Mat, atsistojus po drakono galva ir trinktelėjus dviem medžio gabalais, salėje ima sklisti paslaptingas garsas. Į dešinę nuo pagrindinio šventyklos pastato yra Sakašitamono vartai. Pasiruoškite lipti 207 akmenų laipteliais, kol pasieksite Tokugavos Iejasu kapą. Prieš užkopdami prie mauzoliejaus, atsigręžkit ir apsižvalgykit.  Vaizdas į šventyklą ir į Jomeimono vartus iš viršaus akimirksniu atperka nuovargį.
Grįžtate į Tokiją. Nakvynė viešbutyje. 

Pusryčiai. Ši diena prabėgs Japonijos simbolio papėdėje. Japonijoje suskaičiuojama per 100 aktyvių ugnikalnių  -  vieni tyliai snūduriuoja, kiti kartais ir pagrumena. Iš jų visų Fudžis aukščiausias (3776 m) ir žinomiausias. Vietiniai kalną laiko šventu ir jau seniai pavertė visos Japonijos simboliu. Nesunku suprasti kodėl  -  ugnikalnis užburiančiai gražus ir kone tobulai simetriškas. Be to, apylinkėse jis toks vienas  -  nuostabus ir didingas. Ir it didžiausias narcizas apsistatęs natūraliais veidrodžiais: Fudžį iš šiaurinės pusės supa net penki skaidrūs ežerai, susiformavę po ankstesnių ugnikalnio išsiveržimų. Vadinamasis Penkių ežerų kraštas vilioja vietinius ir užsieniečius pabėgti iš troškių didmiesčių, sulėtinti gyvenimo tempą, pasimėgauti kerinčiais vaizdais. Šias vietas kasmet aplanko sunkiai įsivaizduojamas skaičius žmonių – 80 milijonų, o tai du trečdaliai Japonijos gyventojų.
Sustojame prie Kavaguči ežero. Budistai dailininkai dažnai piešia Kavagučio ežero, kurio ramiame paviršiuje atsispindi Fudzijamos kalnas, vaizdus. Šio ežero pakrantė pati ilgiausia ir visą ją nutūpę terminių versmių kurortai. Pasivaikštome Kavaguči ežero pakrantėje įsikūrusiame Oishi gamtos parke. Keliaujame pėsčiųjų taku, kurį galima vadinti gėlių kilimu, besikeičiančiu sulig metų laikais.
Gausiai žydinčios gėlės, ežero ir Fudži kalno peizažai – tikras rojus fotografams.
Papietaujame vietos restorane ir pirmuoju Japonijoje kalnų keltuvu keliamės į 2600m aukštį, į Fudži kalno 5-tąją stotį. Grožitės civilizacijos nepaliestom Ontako, Norikuros kalnų keteromis. Užsikėlus ativeria puiki pietinių Alpių ir Fudzijamos kalno panorama.
Prisisėmę vulkano stiprybės, leisitės į karštųjų versmių kurortą – Hakonę, vadinamą „vitrina į šventąjį Tekančios saulės šalies kalną“. Jo hipnotizuojančiose apylinkėse įsikūrę nedideli, jaukūs viešbučiai. Lankote Hakonės šventyklą (įkurta 757 m.), skirtą Hakone kalnų dievybei. Kaip ir daugelis šintoistų šventyklų, pastatyta ypatingai gražioje vietoje - ugnikalnio krateryje šalia Aši ežero, žavinčio ne tik savo vaizdais, bet ir legendomis apie jame gyvenantį drakoną. Sakoma, kad  ežero dugne gyvenantis devyngalvis drakonas - didžioji Kuzuryu dievybė. Pasak legendos, drakonas surydavęs gražiausias merginas, todėl vienuoliui Manganui Šoninui Hakone šventyklos dievybės suteikė ypatingų galių ir jis, pagavęs drakoną, prirakino grandinėmis prie didžiulio medžio kamieno, gulėjusio ežero dugne. Ilgainiui drakonas imtas laikyti šių vietų globėju, o raudonieji šventyklos vartai torii, brendantys į  ežerą, yra vadinami „Drakono vartais“.
Šventykla pasitinka su visais jai būdingais atributais: praeini torii vartus, žyminčius, jog reikia susikaupti ir nulenkti galvą. Toliau - du mistiniai žvėrys kaimanu (pora akmeninių liūtų), saugantys šventyklą nuo piktųjų dvasių. Viduje pasitinka drakonas –apsiplovimo fontanas - prie kurio reikia išsiskalauti burną ir nusiplauti rankas, kad simboliškai atsikratytum blogų darbų, padarytų rankomis, ir blogų žodžių, pasakytų burna.
Vykstame į Ryokaną - japoniško stiliaus nakvynės namus – užeigą. Ryokanų yra visoje šalyje, ypač karštųjų šaltinių kurortuose. Čia galima susipažinti su tradiciniu japonų gyvenimo būdu ir svetingumu. Ryokane būtinai bus tatami grindys, futon lovos, japoniško stiliaus vonios ir vietinės virtuvės patiekalai. Lankytojams pasiūloma dėvėti yukata, galima pabendrauti su savininku. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje Hakonėje. 

Pusryčiai. Kalnuotom Hakonės apylinkėm važiuosite autobusu prie Aši ežero, telkšančio 723 metrai virš jūros lygio. Plaukiate laivu Aši ežeru, kuris  susiformavo išsiveržusio ugnikalnio vietoje daugiau nei prieš 400 000 metų. Jo pakrantės – tai terapija jūsų sielai, prabanga jūsų akims ir pojūčiams. Klausydamiesi legendų apie ežere gyvenantį daugiagalvį drakoną, gėrėsitės pakrantės miškelius puošiančiomis šventyklomis, stebėsite žvejus, traukiančius laimikį... 
Nuo Aši ežero pakrantės keliamės „Komagatake“ lyno keliu į vieną iš aukščiausių Hakone viršūnių, nuo kurios atsiveria vaizdai į Fudžį, Ramųjį vandenyną. Tobulos formos ugnikalnio pavadinimas, sakoma, kilęs iš japoniško žodžio fuchi, reiškiančio „ugnis“, tad kalnas buvo garbinamas kaip šventas. Gaubiama mistikos Fudzijama tikrąja to žodžio prasme yra svarbi japoniškojo identiteto dalis. Kelionė nuo Aši ežero iki aukščiausios Hakone viršukalnės trunka apie
7 minutes. Jūs pakilsite į 1783 metrų aukštį. Viršuje galite aplankyti  Komagatake šventyklą, kuri buvo viena iš pirmųjų pastatytų Hakone. Vaizdai iš tiesų nepakartojami. Jei bus giedra, galitėsite pamatyti net ir Tokiją!
Vykstate į Odavarą. Sėdate į greitąjį traukinį „JR Shinkansen“ – tai 300 kilometrų per valandą greitį išvystantis XXI a. technologijų stebuklas, gimęs iš gilaus gamtos išmanymo ir šiuolaikinės inžinerijos pajėgumų. Vykstate į Kiotą - vieną gražiausių pasaulio miestų, kuris traukia savo harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, šinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra. Čia iki šiol populiari zen meditacija, ilga arbatos gėrimo ceremonija, geišų kultūra. Vykstate į viešbutį. Poilsis. Nakvynė viešbutyje Kiote.

Pusryčiai. Kiotas yra bene vienintelis miestas Japonijoje, puikiai atskleidžiantis japonų dvasią. Per šimtmečius miestas buvo sugriautas ir sudegintas kelis kartus, bet dėl savo istorinės vertės buvo išbrauktas iš potencialių atominės bombos taikinių sąrašo ir per II Pasaulinį karą išvengė oro antskrydžių. Nesuskaičiuojama galybė įvairių šventyklų ir šventovių bei kitų neįkainojamų struktūrų išsaugota iki šių dienų. Todėl Kiotas dar vadinamas šventyklų miestu.  Ekskursijos metu aplankysite Kinkakuji šventyklą, kitaip vadinamą Auksiniu paviljonu (UNESCO pasaulio paveldas), nukeliančią į Muromači valdymo laikus (1336 – 1573). Tai Kioto pasididžiavimas, kasdien sutraukiantis tūkstančius turistų. Du viršutiniai šventyklos aukštai dengti tikrais aukso lakštais. XIII-XIV amžiuje tai buvo Ashikaga Yoshimitsu šogūnato rezidencija, o jam mirus, tapo zen šventykla. Kiekvienas šventyklos aukštas atspindi skirtingus architektūros stilius. Pirmasis aukštas suręstas shinden stiliumi - natūralaus medžio stulpai ir balto tinko sienos stipriai kontrastuoja, bet tuo pačiu ir papildo paauksuotus viršutinius paviljono aukštus; čia saugomos Shaka Buddha skulptūros. Antras aukštas suręstas Bukke stiliumi, naudotu samurajų rezidencijų statybose, iš išorės pilnai dengtas aukso lakštais; viduje patalpinta Kannon Bodhisattva statula, apsupta Keturių Dangaus Karalių figūromis. Viršutinis trečiasis aukštas suręstas tipiniu kinišku Zen stiliumi; tiek išorė, tiek vidus dengti auksu, o ant stogo patupdytas auksinis feniksas. Apžiūrėjus patį Kinkakuji, lankytojai nukreipiami į vyriausio vienuolio gyvenamąsias patalpas (hojo), o dar veliau – į šventyklos sodus. Įspūdį palieka ne tik šventykla, jos atspindžiai tvenkinyje, bet ir preciziškai sutvarkyta aplinka. Kaip ir įprasta japoniškiems sodams, čia veikia arbatos namai su poilsio zonomis – galima paskanauti žaliosios matcha su tradiciniais saldumynais už „simbolinę“ 500 jenų kainą.
Kinkakuji grožis įkvėpė šogūno Ashikaga Yoshimitsu anūką. Šis kitoje miesto pusėje pastatė beveik identišką Ginkakuji (Sidabrinį paviljoną). Tai taip pat ne mažiau graži Zen šventykla, turinti samanų sodą ir rafinuotą, skrupulingai prižiūrimą smėlio sodą, dar vadinamą „sidabrinio smėlio jūra“.
Dalyvaujate edukacinėje atrakcijoje Kimono dėvėjimo pamoka. Pirmiausia jus supažindina su tradiciniu japonų drabužiu kimono. Dažniausiai tai iš šilko gaminami T formos chalatai ilgomis rankovėmis ir apvynioti naudojant sudėtingą varčią, vadinamą obi. Anksčiau japonai nešiojo kimono kaip kasdienę aprangą, tačiau pastaruoju metu kimono dėvimi ypatingomis progomis. Yra įvairių rūšių kimono, kuriuos nešioja vyrai ir moterys. Vyrams nešiojamas kimono, vadinamas hakama. Moterys dėvi dviejų tipų kimono: furizą, kuris yra spalvingas kimono ilgesnėmis rankovėmis, ir homongi, kuris paprastai yra labiau subtilų stilių ir spalvą. Išsirenkate patikusį kimono, jums paaiškina, kaip šis rūbas nešiojamas. Einate pasivaikščioti Kioto gatvėmis ir fotografuojatės. Laisvas laikas pietums.
Lankoma UNESCO pasaulio paveldo sąraše esanti Ryoanji šventykla (arba Taikaus drakono) ir jos įžymusis uolų sodas. Tai stačiakampio formos plotas, užpiltas baltu žvirgždu, kuriame ant samanų išdėstyta 15 akmenų. Įdomiausias faktas, kad iš bet kurio taško žiūrint bent vienas iš akmenų pasislepia už kitų ir nėra matomas. Vieni teigia, kad sodas simbolizuoja tigrę, nešiojančią tigriukus per tvenkinį ar į salas jūroje, kiti teigia, kad sodas simbolizuoja abstrakčią begalybės koncepciją.
Nors iš tikrųjų kiekvienam lankytojui paliekama teisė surasti sąvają tiesą.  Prieš jūsų akis iškyla Jasakos šventykla (arba Aštuonių kalvų šventykla). Tai viena švenčiausių vietų šintoistams (šintoizmas – pažodžiui „dievų kelias“ – senoji japonų religija; garbinimo objektas yra gamta bei ją įkūnyjantys kami, kurie gali būti verčiami kaip dievai). Šventykla pastatyta Chigasijamos kalno papėdėje, istoriniame Giono kvartale. Šventykla, skirta net kelioms didžiulio dievų panteono dievybėms, iškilo 656 m., tačiau visas kompleksas (keli istoriniai statiniai, vartai, ritualinė salė) suformuotas XVII a. tradiciniu giono stiliumi. Ritualinė aikštelė papuošta daugybe tradinių popierinių žibintų, kurie vakare apšviečia visą kompleksą.
Vakare pasivaikštote Giono rajone esančiame senamiesčio kvartale. Vakarienė vietos restorane. Pageidaujantys už papildomą mokestį gali pasigrožėti „maiko“ – geišų mokinių – šokiu. Grįžtate į viešbutį. Nakvynė viešbutyje Kiote.
 

Pusryčiai. Lankoma Dangiškojo Drakono šventykla arba Tenryu-ji, garsėjanti savo zen sodu, kurio ilgą ir vingiuotą kelią puošia tūkstančiai į dangų pasistiebusių bambuko stiebų. Tenryu, pastatyta 1339 m., yra pagrindinė Rinzai zen budizmo atšakos atstovų šventykla, skirta Gautama Budos garbinimui. 1994 m. Tenryu buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo saugomų objektų sąrašą, kaip dalis "antikinio Kioto istorijos paminklų." 
Vykstate susipažinti su japonų „žaliuoju pasididžiavimu“, vienu įspūdingiausių gamtos objektų šalyje Sagano bambukų mišku. Stulbinantis miškas užima 16 km² ir čia auga vien bambukai. Kiekvienais metais čia atvyksta tūkstančiai turistų, kurie vaikščiodami specialiai įrengtu taku gali ne tik grožėtis nuostabiais vaizdais, bet ir pasimėgauti  sklindančiais garsais. Pasakiškas melodijas kuria tarp bambukų klajojantis vėjas. Čia gridimi garsai įtraukti į Japonijos saugotinų garsų sąrašą. Vėjo gūsiai, smelkdamiesi gilyn į storastiebių bambukų mišką, sukuria tą išskirtinį ausims malonų garsą.
Lankotės etnografiniame japonų kaime-muziejuje Miyamara Kayabuki (liet. šiaudinių stogų muziejus). Susipažinsite su senaja kultūra ramybe alsuojančiame autentiškame kaime. Tai visiška priešingybė pašėlusiu tempu pulsuojantiems Japonijos pakrančių didmiesčiams. Mijamara yra atoki kaimo vietovė, esanti už 30 km į šiaurės vakarus nuo Kioto miesto ir labiausiai žinoma dėl savo tradicinių šiaudinių (kayabuki) namų. Daugumoje jų gyvena vietiniai žmonės ir užsiima tradiciniais amatais, tačiau kai kurie buvo paversti muziejais ir nedideliais viešbučiais. Čia taip pat yra du nedideli muziejai. Kayabuki meno muziejuje pamatysite vietinių amatininkų keramikos, tapybos, stiklo ir medžio eksponatus, sužinosite apie vietinių žmonių gyvenimą. Ten  eksponuojami darbo įrankiai ir pateikiama informacija apie tai, kaip renčiami tradiciniai namai. Nakvynė viešbutyje Kiote.

Pusryčiai. Tolesnė pažintis su Kiotu. Lankote Kiyomizu-dera šventyklą (Tyro vandens šventykla) - vieną žymiausių Japonijoje, įspūdingiausią Hejano laikotarpio architektūros šedevrą (saugoma UNESCO). Šventovė buvo pastatyta 780 m. šalia Otova krioklio, miškingose, kalvose vietovėse. Vienoje komplekso salių saugomas šventas Budos akmuo, iki kurio keliaujama tuneliu visiškoje tamsoje. Japonai tiki, jog šioje šventykloje gyvena daug dvasių, o svarbiausia - Meilės dvasia. Todėl čia lankosi daug jaunų japonų, prašančių dievų padėti meilės reikaluose. Kiyomizu šventykla geriausiai žinoma dėl savo medinių pastolių, kurie išnyra 13 m į viršų kalvos šlaite po pagrindine šventyklos sale. Nuo terasos atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama, apsupta trijų kalnagūbrių, pavasarį paskendusi vyšnių žieduose, o rudenį – auksiniuose medžių lapuose. 2007 m. Kiyomizu-dera tapo konkurso „Septyni nauji pasaulio stebuklai“ finaliste.
O dabar pasivaikščiosite dviem autentiškom gatvelėm, išlikusiom nuo senų gerų laikų. Akmenim grįstos, tradicinių japonų namų, parduotuvėlių, arbatinių, mažų šventyklėlių įrėmintos, šlaitu  kylandžios ir besileidžiančios Ninenzaka ir Sannenzaka dabar tapo kultiniu Kioto simboliu. Išgrįstos 807 m., šiandien – judrios, gyvos, šurmuliuojančios, nes tai savita Kioto atrakcija – tarsi muziejus po atviru dangumi. 
Aplankote įspūdingą Nidžio pilį, pastatytą pirmojo Edo laikotarpio šiogūno Tokugava Ieyasu. Jo sūnus Iemitsu pabaigė pilies rūmų statybą, o vėliau juos išplėtė, pristatydamas penkių aukštų pagrindinį pilies bokštą. Kai Tokugava šiogūnato valdžia baigėsi, Nidžio pilis kurį laiką buvo imperatoriaus rūmai, o vėliau padovanota miestui ir atidaryta visuomenei. Ši pilis yra geriausiai išlikęs Japonijos feodalinės eros rūmų pavyzdys (saugoma į UNESCO).
Vykstate į dar vieną, su jokia kita nepalyginamą budistų šventyklą – Sandžusangendo. Pavadinimas reiškia „salė su trisdešimt trim tarpais tarp kolonų“. Jis pabrėžia šventyklos dydį, nes salės ilgis 120 metrų (pagrindinė šventyklos salė tapo ilgiausiu Japonijoje mediniu pastatu). Pirmą sykį gyvenime pateksite į unikalią tūkstantarankės atjautos dievybės Kannon buveinę. Joje įkurdinta net 1001 paauksuota žmogaus ūgio deivės statula? Kiekviena jų saugo pasaulį. Daugumos jų amžius – aštuoni šimtmečiai. Pagrindinę Kannon statulą, kuri dabar laikoma nacionaline Japonijos vertybe, manoma, XII a. sukūrė skulptorius Tankei. Eilėmis išsirikiavusias Kannon saugo 28 dievai-sargai. Šventykla yra ir vieta, kurioje galima pasigrožėti japonų budistinių skulptūrų menu. 
Laisvas laikas Kiote. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Laisvas laikas, kurio metu galėsite aplankyti zen šventyką Ginkakuji, pasivaikščioti po Tetsugaku no michi, kitaip vadinamą filosofu taku ir sudalyvauti Japoniškos sakės degustacijoje. Vakarą praleisite Kioto bokšte esančiose terminėse voniose. Nakvynė viešbutyje. (Šios dienos programa gali keistis.). Nakvynė viešbutyje Kiote.

Pusryčiai. Iš Kioto važiuojate į Narą – japonų kultūros ir politikos lopšį, klestėjusį 710 – 794 metais. Šis senovinis miestas su savo miškingomis kalvomis, šventyklų parkais, vienais seniausių pasaulyje mediniais pastatais ir dabar išlieka ramybės simboliu. Dauguma miesto įžymybių yra 660 hektarų plotą užimančiame Elnių parke. Čia ganosi apie 1200 sika veislės prijaukintų elnių. Vadovaujantis šinto dvasinio judėjimo idėjomis, elniai – vietiniai dievų pasiuntiniai žemėje, todėl elniai tapo Nara miesto simboliu, gamtos lobiu ir neliečiamybėmis. Pasak legendos, kadaise ant balto elnio ginti ką tik naujai įkurtos sostinės atjojo mitologinė dievybė Takemikazuchi. Nuo tų senų laikų elniai ir laikomi šventais, atliekančiais ypatingą misiją - jie Kasuga šventyklos saugotojai. Elnius gano ir iš aplinkinių aukas renka pavieniai vienuoliai. Praeisite daugybę akmens žibintų – tōrō, kurie žymi kelią į garsiąją šventovę. Jos vidų taip pat puošia bronzinių žibintų eilės. Šventykloje jums atsiskleis daugiau senojo japonų šinto tikėjimo paslapčių.
Šalia senojo šinto tikėjimo į japonų pasaulėžiūrą įsiliejęs ir budizmas. Iš Kinijos per korėjiečių vienuolius į Tekančios saulės šalį budizmas atkeliavo VI a., o galutinai prigijo dar po dviejų  šimtmečių, Naros klestėjimo laikotarpiu. Iš to meto išlikusi Todaidži šventykla (Didžioji Rytų šventykla). Atkreipkite dėmesį, kad japonų budistinės šventyklos, lyginant su kitų šalių, - asketiškesnės, neperkrautos prabangos detalių, čia vyrauja paklusnumas šimtmečių patikrintai tvarkai ir griežtai tradicijai. Apgaubti smilkalų aromato, galėsite stebėti, kaip vietiniai atlieka ritualus ir atnašauja. Galiausiai pasieksite šios dzen buveinės pasididžiavimą – 15 metrų aukščio Daibutsudeną. Tai didžiausia Japonijoje bronzinės Budos Vairočanos statula. Gidas paaiškins, jog Budos pakelta ranka, sėdėjimo poza, veido bruožai, jį supantys simboliai - kiekviena smulkmena budistiniame mene svarbi ir turi savo nekintamą reikšmę.
Lankoma viena iš garsiausių Japonijos šventyklų Fušimi Inari. Tai pati svarbiausia ryžių ir sakės deivui (kai kur deivei) Inari dedikuota šventykla visoje Japonijoje. Šis religinis paminklas yra žinomas dėl 4 kilometrų ilgio 32 000 medinių Tori arba kitaip vadinamų arkos formos vartų, kurie pastatyti vienas šalia kito ir veda į kalną, ant kurio pastatyta pati šventykla. Šis unikalus įspūdingas būdas pasiekti šventą vietą, vilioja žmones iš viso pasaulio. Šventyklą taip pat puošia daug lapių skulptūrų, kurios yra žinomos kaip dievų pasiuntiniai.
Vykstate į Osaką. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Pažintį su Osaka - vienu didžiausių pasaulio metropolių, kadaise buvusiu ryžių kelio ir pirklių miestu, dabar – dangoraižių megapoliu, pradėsite pakilę aukštai virš žemės. Vykstate prie vieno aukščiausių šalies pastatų – ultramodernaus, debesis remiančio „Umeda Sky“ dangoraižio. Pirmiausia dangoraižis pritrenkia savo struktūrinio ekspresionizmo architektūra: prieš jūsų akis iškyla du žvilgantys plieniniai 40 aukštų bokštai, šaunantys į 173 m aukštį. Pakilimas permatomu liftu užima žadą, abu pastatus jungiantis stiklinis koridorius leidžia grožėtis miesto panoramomis, o pačiame viršuje įrengta observatorija suteikia galimybę apžvelgti Osaką 360° kampu. Šis neįprastas dangoraižis slepia daugiau įdomybių: minus pirmame aukšte yra „restoranų Takimi gatvė“, atkurianti imperatoriaus Šiova valdymo laikų romantiką; dangoraižio apžvalgos aikštelėje įrengti uždari dviviečiai krėslai, kad įsimylėjėliai netrukdomai galėtų gėrėtis saulėlydžiu.
Lankote nuo XVI a. išlikusią Osakos pilį. Ji visai kitokia nei gynybai ir valdovų rezidencijoms tarnavę senieji Europos statiniai. Osakos pilis, kurią jau horizonte išskiria stambūs žali stogai paauksuotais kraštais, labiau primena šventyklą nei samurajų ir karo vadų šiogūnų kovas bei galią menančią tvirtovę. Kad ir kuriuo metų laiku prie jos nuvyksite, pateksite į virpantį rytietišką paveikslą. Jame griežti žalių sodų ir akmeninės sienos kontūrai. Į juos žvelgia Jodo upė, vandenis raižantys laivai dera su ultramodernaus miesto tvarka ir tolumoje išryškėjančia betoninės bei stiklinės architektūros simetrija.
Lankotės Dotonbori – populiarioje pramogų ir prekybos gatvėje, kurioje parduotuvių, maisto užeigų, pramogų centrų dyrys atvertos 24 valandas. Prekybininkai savo veiklą aplink Shinsaibashi pradėjo nuo 1600-ųjų, kai verslininkas Shinsai pastatė tiltą, jungiančią Shinmachi kvartalą su Dotonbori teatro rajonu. Laikui bėgant kabuki teatrai nunyko, o prekyba ir lengvos pramogos suklestėjo. Gatvė ypač įpūdinga vakarėjant, kai įsižiebia tūkstančiai neoninių žiburių ir mechanizuotų ženklų. Keliaujate ir į Shinsaibashi rajoną. Ši pramogų sritis unikali: apytikriai 600 m ilgio gatvė jungia mažutes privatininkų parduotuvėles, amatininkus-gatvės prekybininkus, vardinių ženklų prekybos tinklus ir galingas universalines parduotuves. Čia aibė maitinimo įstaigų, atitinkančių kiekvieno biudžetą. Visų jų šūkis: „Valgyk, gerk, kartok!“ Siūloma paskanauti tradicinių Osakos gardumynų: koldūnų su aštuonkojų gabalėliais (takoyaki), keptų kopūstų pyrago (okonomiyaki) ar įvairių rūšių maisto vėrinukų (kushikatsu). Tai gyviausia ir spalvingiausia Osakos vieta. Tai visai kitas Osakos veidas – žaižaruojantis, ūžiantis, judrus, akinamai ryškus. Mums, lietuviams, šiek tiek svetimas, bet pamatyti tikrai verta.
Vykstate į Osakos geležinkelio stotį. Traukiniu keliaujate į Tokiją. Pervežimas į viešbutį. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje. 

Pusryčiai. Šiandien prieš jūsų akis - šiuolaikiško Tokijo žvilgesys. Atykstate į jaunimo mados centrą Haradžiuku rajoną. Tiesa, ši mada stipriai savita. Būtent čia renkasi keisčiausiai besirengiantys japonai: lėliškomis suknelėmis pasipuošusios lolitos, juodumu dvekiantys gotai, viduramžių suknelėmis pasipuošusios damos, fantastiniais skafandrais vilkintys jaunuoliai. Pasijunti papuolęs į komiksų knygelę, animacinį filmuką ar siurrealistinę pasaką. Visų šių grožybių gali įsigyti čia pat esančiose parduotuvėlėse. Sklinda gandai, kad žymūs pasaulio dizaineriai būtent čia ieško įkvėpimo savo naujausioms kolekcijoms. 
Pakeliui į vieną įspūdingiausių Japonijos, taip pat visos planetos kūrinių – dirbtinę Odaiba salą, pravažiuosite Omotesando gatvę. Joje stūkso įžymių šalies architektų pastatai, skirti garsių prekės ženklų parduotuvėms, kaip antai „One Omotesando“ („Fendi), „Prada“, „Tod's“... 
O dabar – sveiki atvykę į Naująjį Tokijų! Taip vadinama dar Tokugawų įsakymu XIX amžiuje gynybos tikslais supilta sala. Po 1990-ųjų įvyko naujas jos plėtros proveržis – Odaiba ėmė smarkiai keistis ir užmačiomis bei išradimais stulbinti visą pasaulį. Taip ji tapo viena įdomiausių planetoje urbanistinių poilsio ir pramogų oazių. Į Odaibą persikelti verta vien dėl kvapą gniaužiančių Tokijo įlankos vaizdų. Salą su miestu jungia įspūdingas Vaivorykštės tiltas. Lankotės Shibuya - pašėlusiame šiuolaikinės japonų kultūros menų ir mados centre. Jums gali pasirodyti, jog aplink tvyro chaosas, tačiau prisijunkite prie minios, kai jie nukrypsta į daugybę gatvių ir gatvelių apsipirkti ir pabendrauti madingose kavinėse, baruose ir restoranuose. Praleiskite laiką vertindami vietovę kaip greitai plakančią Tokijo širdį.
Pervežimas į tarptautinį oro uostą. Skrydis Tokijas – Stambulas.